Zyplių dvaro parke, netoli tvenkinio salos, jau kuris laikas akis džiugina retas augalas. Šis augalas išradingai aprašytas fotografo, turinčio ornitologo išsilavinimą,  Mariaus Čepulio Facebook’o paskyroje:

Pavasarį, kai nulyja pirmi smarkūs lietūs ir kol dar miško paklotės neokupavo visokiausi žolynai, atsargiai iš po paplėkusių pernykščių lapų išlenda žvynuotos galvos. Seni žmonės sako, kad tai gyvačių dūšios, bet tokių gyvačių, „kurios piktybės neatsiėmusios numirė“. O ne tokie seni botanikai sako, kad tai vieno įdomiausių augalų – gegužinės žvynšaknės – žiedai. Tai yra retas saugotinas augalas. Liaudyje dar žvynara, mojine, brilazdžiu, gyvatės galva, belapiu kevaluotšakniu vadinama. Pats stiebas nematomas, driekiasi po žeme ir tą augalėlį galime pamatyti tik žydėjimo metu. Ans visiškai atsisakė chlorofilo paslaugų ir maistą gauna ne pasitelkęs fotosintezę, o apiplėšinėdamas kitus augalus. Dažniausiai žvynšaknė įsikuria po lazdynais, alksniais, skroblais, ąžuolais, o Vingio parke jų ištisos kolonijos auga šalia tuopų. Žvynšaknė savo šaknimis apraizgo augalo šeimininko pačias smulkiausias šakneles, įsibrauna į jas ir siurbia maistą. Užderėjus sėkloms jas išplatina skruzdės ir vanduo, o pats stiebas nudžiūna ir vėl išlįs tik kitą pavasarį pirmam perkūnui nugriaudėjus.