Vytautas Tamoliūnas visą savo gyvenimą paskyrė tapybai. Ankstyvajame kūrybos periode nevengęs grotesko, siurrealizmo ir net satyros, vėliau kurį laiką tapė pastozinius ir ekspresijos pilnus darbus. Vis tik po esminių gyvenimo pokyčių prasidėjo visai naujas jo kūrybos laikotarpis. Žaižaruojančią ir pastozinę tapybą pakeitė tūkstančiai brūkšnelių, mažų potėpių, kuriais autorius kūrė nenusakomą dvasios dvelksmą ir estetinę sielos nuotaiką. Tapytojo kūrybos leitmotyvu tapo gamtos fragmentai – vandenys, žolynai, pievos, kurie jo darbuose virsdavo savotiška optine meditacija, bandymu užčiuopti kūrinijos pulsą ir jos šventą buvimo paslaptį. „Esu teptukas Dievo rankose. Kai tapau, jaučiuosi lyg medituočiau. Tie darbai mano įmelsti“ – sakydavo Vytautas Tamoliūnas.