Nuo senų laikų įprasta, kad rudenį, po visų laukų darbų, prieš patį tamsiausią metų laiką, prisimenami mūsų mirusieji. Būta pačių įvairiausių tradicijų jiems pagerbti. Šiais laikais, artėjant lapkričio 1-ąjai – Visų šventųjų šventei, Vėlinėms – visi skubame sutvarkyti artimųjų kapų, papuošti juos rudeniniu žiedu, uždegti žvakutę – šviesos ir amžinybės simbolį. Šių švenčių proga tvarkomi ne tik artimųjų kapai, bet ir apleisti, užmiršti, atokiau esantys, tokie kaip partizanų, kapai.
Artėjant lapkričio 1-ąjai Lukšių kultūros centro direktorės Daivos Bukšnienės iniciatyva Pelenių kapinaitėse buvo iš esmės sutvarkyta paskutiniojo Zyplių dvaro savininko, grafo Tomo Potoclio, kapavietė. Paminklo ir kapavietės sutvarkymo projekto autorius – Lukšių seniūnas, skulptorius, menotyrininkas Vidas Cikana. Šiuo kapu, kaip ir skulptoriaus Vinco Grybo tėvų kapais, esančiais šiose kapinaitėse, ir toliau rūpinsis Lukšių kultūros centro darbuotojai.

Kviečiame į Zyplių dvarą apžiūrėti Andriaus Bieliuko drožybos darbus, įmanžintus fotografo Vido Venslovaičio fotografijose.

Andrius Bieliukas, gimė 1973 m. balandžio 23 d., baigė Kriūkų vidurinę mokyklą, gyvena ir dirba Kriūkų seniūnijoje, Šakių rajone. Medžio drožyba susidomėjo paskatintas mokytojo Valdo Paukščio.  Parodose dalyvauja nuo 1991 m., personalines parodas rengti pradėjo 1998 m. , nuo 2003 metų dalyvauja įvairiose medžio drožėjų, menininkų stovyklose, tautodailininkų pleneruose.  Nuolatos dalyvauja konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ – po du kartus regioninėse „Aukso vainikas“  parodose užėmė pirmąją ir antrąją vietas, taip pat du kartus respublikinės „Aukso vainiko“ parodos trečiosios vietos laimėtojas.

Šią vasarą duris lankytojams atvers daugiau kaip 130 istorinių pilių ir dvarų trijose Baltijos šalyse. Trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo organizuodamos tarptautinį projektą, padėsiantį vizualizuoti šių šalių dvarų tinklo tankumą, pabrėžti dvarų, kaip kultūrinės, ekonominės ir regioninės raidos variklių, svarbą praeityje ir dabar. Lankytojai laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Švęsdamos Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo šimtmečius, trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos sujungė savo jėgas, taip parodydamos simbolinę Baltijos kelio tąsą.

Baltijos šalių praeitis, taip pat ir dabartis, pilna iššūkius keliančių palikimo ir tarpkultūrinių dialogų prieštaravimų. Viena iš įdomių temų yra dvarų likimas XX amžiuje. Buvę politinės galios, architektūrinės ir kultūrinės didybės nešėjai, – žinomų pasaulio tyrinėtojų, menininkų, rašytojų, mokslininkų ir pan. gimimo ir gyvenimo vietos, – dvarai įgavo naujas funkcijas, o kai kurie buvo apleisti ir nyko (jau nuo 3-iojo dešimtmečio, o dramatiškai – sovietų okupacijos laikotarpiu). Dvarų palikimas labai iš lėto atgimė 9-ajame dešimtmetyje – pirmieji tyrimai ir išsaugojimo darbai 1991 metais nutiesė kelią Baltijos šalių kultūros paveldo aktualizavimui Europos kontekste.

Nuo tada valstybės, savivaldybės, paveldo institucijos, o labiausiai šimtai privačių savininkų ir entuziastų paskyrė savo laiką, išteklius ir jėgas buvusiai dvarų didybei išsaugoti ir atgaivinti. Šiandienos iššūkis yra atkurti dvarų, kaip kaimiškų vietovių ekonominės ir kultūrinės raidos variklių šiuolaikinėje visuomenėje, poziciją.

XXI amžiaus pradžioje dvarų savininkai ir valdytojai susibūrė į nacionalines asociacijas, siekdami dalintis žiniomis, patirtimi ir remti vienas kitą. Šiemet pirmą kartą trijų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo, kad sukurtų bendrą kelionių „žaidimą“, leisiantį pažinti dvarų tinklo tankumą, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą.

2018-aisiais lankytojams duris atvers daugybė dvarų. Keliautojai kviečiami į dvarus, jau gerai žinomus dėl savo kruopščios restauracijos, dėl įdomių muziejų, puikių paslaugų ar aukšto lygio kultūrinių veiklų. Tačiau verta pažinti ir daugybę kitų – mažų ar didelių, geresnės ar prastesnės būklės dvarų. Visi ir kiekvienas iš jų yra praėjusių laikų liudytojas ir daro įtaką kultūrinei ir ekonominei vietovės raidai.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis yra raktas kaip užuomina į pilį ar dvarą, kaip galimybė atverti duris į naujus kultūrinio paveldo atradimus. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus kaip patirties prisiminimą ir patirto įkvėpimo ženklą.

Šis projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti, taip pat ir daugybei asmenų bei institucijų, kurie dirba turėdami svarbią misiją – išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.

Lankytojai pilyse ir dvaruose laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Gegužės 17 d. 13.00–15.00 – bendra visų Baltijos šalių asociacijų spaudos konferencija Latvijos 100-mečio informacijos centre, Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje, Mūkusalas iela 3, Ryga. Registracija: lv@visitbalticmanors.com

Gegužės 24 d. – atidarymo renginys Alatskivi dvare Estijoje.

Gegužės 24–25 d. – atvirų durų dienos 26-iuose Latvijos dvaruose.

Spalio 28 d. – baigiamasis renginys Latvijoje (bus tikslinama).

Taisyklės lankytojams:

Pažinimo ir kelionių kampanijos tikslas – visą vasarą atverti pažinimui kuo įvairesnius pilis ir dvarus, todėl atvirų lankymui pilių ir dvarų skaičius kis kasdien. Svarbu visuomet pasitikrinti, kurios pilys ir dvarai yra atviri tą dieną, kai Jūs keliausite. Informacija apie atvirus dvarus, lankymo laiką ir renginius bus pateikiama nuo gegužės vidurio www.visitbalticmanors.com.

Lankytojai kviečiami per kiekvieną apsilankymą rinkti lipdukus keliautojo kortelėje, kurią galima bus gauti kiekvienoje pilyje ar dvare. Visi, surinkę daugiau nei 5 lipdukus savo šalyje ir 10 kaimyninėse, dalyvaus loterijoje prizams laimėti. Dalyvaujančių pilių ir dvarų suteikiami prizai bus įteikti per baigiamąjį renginį.

Daugiau informacijos: Gintaras Karosas, tel. +370 698 30925, projektai@dvarai.lt, www.dvarai.lt

Liūdėdami pranešame, kad 2017 m. lapkričio 5 d. Čikagoje mirė visuomenininkas, aktyvus Amerikos lietuvių tarybos ir Krikščionių demokratų sąjungos narys Pranas Povilaitis.
Pranas Povilaitis – vienas iš keturių Vinco Povilaičio ir Antaninos Dėdinaitės – Povilaitienės vaikų, gimęs 1924 m. gruodžio 8 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Šunkarių kaime.
Čia Pranas praleido vaikystę. Pradžios mokyklos 4 skyrius jis baigė Šunkariuose (Valakbūdyje), o penktą ir šeštą – Šakiuose. Baigęs 6 skyrius, 1937 m. įstojo į Šakių „Žiburio“ gimnazijos reformuotą pirmąją klasę.
Antrojo Pasaulinio karo metais visa Povilaičių šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia, jau nurimus karo baisumams, 1946 m. Pranas pradėjo studijuoti Friedricho Alexanderio universitete Erlangene humanitarinius mokslus. Gilinosi į istoriją, filosofiją ir literatūrą. Laisvalaikiu sportavo, buvo krepšininkas.
1948-49 m. prasidėjo emigracija į užjūrius. Sugrįžti į Lietuvą vilčių nebuvo. Pranui reikėjo apsispręsti dėl tolesnių studijų – iki mokslo baigimo Erlangene buvo likęs tik semestras. Jam buvo suteikta stipendija studijuoti Amerikoje ir skirtas bilietas laive į JAV. Baigęs 2 mėn. pagreitintus anglų kalbos kursus, 1949 m. rudenį jis išvyko į Ameriką. Ten pradėjo naujas studijas Helenos mieste, Montanos valstijoje. Kibo į naują mokslo sritį – ekonomiką ir administravimą. Už studijas Erlangene gavo įskaitas ir 1951 m. baigė Helenos universitetą.
Baigęs mokslus, Pranas kurį laiką gyveno Bostone, vėliau jie persikėlė į Čikagą, kur 1952 m. Pranas pradėjo dirbti stambioje plieno pramonės įmonėje finansininku ir čia pradirbo 37 metus, iki pat pensijos. Vakarais gilino studijas North Western universitete, kur lankė seminarus ir konferencijas.
Čikagoje Pranas įsitraukė į ateitininkų veiklą. Vos tik atvykęs, buvo išrinktas Čikagos Studentų ateitininkų skyriaus pirmininku. Atsikūrus „Kęstučio“ korporacijai, tapo aktyviu jos nariu, kurį laiką pirmininkavo. Vėliau įstojo į sendraugių organizaciją, kur vienu metu užėmė sekretoriaus pareigas. Pranas aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos veikloje. Daug pasidarbavo įkuriant Pasaulio lietuvių katalikų bendriją, buvo jos vykdomasis pirmininkas. VLIK‘e darbavosi 10 metų. Daug pastangų įdėjo VLIK‘o tarybą perkeliant iš Niujorko į Čikagą.
Į Krikščionių demokratų sąjungos eiles įstojo 1962 m., o nuo 1989 m. buvo jos generalinis sekretorius. Jis buvo vienas iš iniciatorių įkuriant Krikščioniškosios demokratijos studijų klubą, kad pritrauktų daugiau jaunimo į politinę veiklą. Kurį laiką buvo Jaunųjų krikščionių demokratų vadovu. Nuo 1979 m. rašė ir redagavo Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos biuletenį, kuriame atsispindėjo lietuvių ir pasaulio KDP darbai, politinė Lietuvos padėtis, lietuvių politinių ir kultūrinių organizacijų įnašai siekiant Lietuvos nepriklauomybės. Biuletenis buvo mėgiamas įvairių politinių pažiūrų skaitytojų.
Keletą kartų lankėsi išsvajotoje laisvoje Lietuvoje. 1994 m. dalyvavo senosios Šakių gimnazijos buvusio kryžiaus atstatymo į senąją vietą iškilmėse. 1996 m. talkino Seimo rinkimuose, 1997 m. dalyvavo LKDP suvažiavime Vilniuje, buvo išrinktas tarybos nariu.
Zyplių dvare jau nuo 2015 m. eksponuojama Prano Povilaičio asmeninių daiktų kolekcija (baldai, paveikslai, knygos ir pan.) Šią kolekciją surinkti ir perduoti Čikagoje gyvenusiam Pranui Povilaičiui padėjo taip pat JAV gyvenanti išeivė, mecenatė Magdalena Stankūnė. Su ponia Magdalena Stankūne Lukšių seniūną Vidą Cikaną suvedė žurnalistas Algis Vaškevičius. Užsimezgus gražiai draugystei, 2015 m. vasarą M. Satnkūnės padedamas Pranas Povilaitis jūriniu konteineriu į Klaipėdos jūrų uostą atsiuntė surinktą savo asmeninių daiktų kolekciją, kuri Lukšių seniūnijos rūpesčiu buvo pargabenta į Zyplių dvarą.
Pagerbdami a.a. Prano Povilaičio atminimą Lukšių kultūros centro darbuotojai uždegė žvakes šalia velionio portreto jo asmeniniais daiktais apstatytame kambaryje, pagerbė tylos minute.